Augalai

Juodasis serbentas -1-2 aukščio šakotas krūmas. Lapai pražanginiai, su 3-5 skiautėmis, stambiai dantyti, ant ilgų lapkočių. Apatinėje lapų pusėje gausu liaukučių, kurios išskiria eterinį aliejų. Žiedai maži, rausvai žalsvi, po 5-10 susitelkę į svyrančias kekes. Vaisius - rutuliška, sultinga, juoda, kvepianti, daugiasėklė uoga.
Juodasis serbentas Lietuvoje dažnas. Auginamas soduose. Savaime auga drėgnuose miškuose, upių ir ežerų pakrantėse. Žydi balandžio-gegužės mėn. Uogos prinoksta liepos-rugpjūčio mėn.
Vaistams renkamos prinokusios, be vaiskočių uogos (Fructus Ribis nigri) ir sveiki, kenkėjų nepažeisti lapai (Folia Ribis nigri). Uogos skinamos sausą, giedrą dieną. Apvytinamos atvirame ore. Baigiamos džiovinti vėdinamose pastogėse arba džiovyklose ne aukštesnėje kaip 60-65° C temperatūroje. Išdžiovintos uogos būna silpno malonaus kvapo, rūgščiai saldžios, kiek sutraukiančio skonio. Spaudžiamos jos nelimpa, netepa pirštų. Perdžiūvusios arba apdegusios uogos tampa labai trapios ir bekvapės, jas reikia išrinkti ir išmesti.
Lapai skinami vasarą, džiovinami pavėsyje arba džiovykloje 25-30° C temperatūroje. Išdžiovinti jie turi išlikti žali, kvapūs.
Lyginant su kitais vitamingaisiais Lietuvos augalais, juodojo serbento ir erškėčio uogose yra daugiausia askorbino rūgšties, arba vitamino C. Serbente palyginti nemažai yra ir B grupės vitaminų, provitamino A. Serbento lapai taip pat kaupia vitaminą C; juose jo yra iki 250 mg/%. Todėl juodųjų serbentų uogos ir lapai vertinami kaip puikus vaistas skorbutui gydyti. Jas reikia valgyti, kai dažnai kraujuoja iš nosies, kraujuoja žaizdos, dantenos. Žiemą, pavasarį, kai organizme trūksta vitaminų, patariama gerti avietės, bruknės ir juodojo serbento uogų arba lapų bei erškėčio uogų arbatą.
Juodojo serbento uogose yra pektininių medžiagų. Patekusios į organizmą, jos stiprina žarnyno peristaltiką, padengia virškinamojo trakto gleivinę, slopina uždegimą. Be to, į organizmą patekusius labai nuodingus sunkiuosius metalus (šviną, stroncį, kobaltą, gyvsidabrį) pektinai suriša į netirpius junginius ir neleidžia jiems žarnyne rezorbuotis į kraują (jie pasišalina su išmatomis). Ši pektinų savybė svarbi tiems žmonėms, kurie dirba kenksmingomis sąlygomis.
Kad uogienėje pektinų koncentracija būtų kuo didesnė, uogas reikia tinkamai paruošti. 1 kg uogų nuplaunama šaltame vandenyje, nukošiama, užpilama 200 ml vandens, ir sveikame emaliuotame puode kaitinama ant ugnies iki 70° C temperatūros. Po to uogos išspaudžiamos per sietą, į surinktą skystį įdedama 600 g cukraus, ir 10-15 min. virinama ant silpnos ugnies. Uogienė išpilstoma į iškaitintus stiklainius ir uždaroma dangteliais.
Vartojant juodojo serbento uogų ir lapų arbatą, sumažėja žarnyne puvimo procesai, normalizuojasi jo mikroflora (nes augalo eterinis aliejus turi dezinfekuojančių savybių).
Liaudies medicinoje šviežios ir džiovintos uogos vartojamos prakaitavimui skatinti, šlapimui varyti. Sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, hipoacidiniu gastritu, rekomenduojama gerti serbentų sultis. Juodojo serbento uogų ir lapų arbata padeda sergantiems širdies aritmija, širdies yda, kardioneuroze.
Ji gaminama taip: 10 g susmulkintos žaliavos užpilama 100 ml verdančio vandens, po 15 min. nukošiama. Geriama po 100 ml 4-5 kartus per dieną. Su medumi ar cukrumi uogų arbata geriama peršalus, stipriai kostint, užkimus, sergant anemija.
Juodojo serbento nepatartina vartoti, jei gausiai prakaituojama, yra kraujagyslių sutrikimų.