Augalai

Gvazdikinių (Caryophyllaceae) šeimos augalas. Gentyje yra apie 300 rūšių, savaime augančių Pietų Europoje, Siaurės Afrikoje ir Azijoje. Tai vienmečiai, dvimečiai žoliniai augalai ir puskrūmiai. Dabar yra išvesta daugiau kaip 2000 gvazdiku veislių, kurių nepaprastai puošnūs žiedai ir malonus kvapas. Visų rūšių gvazdikų veislėms išvesti buvo panaudotas tikrasis gvazdikas (Dianthus caryophyllus) — 40—60 cm aukščio, augąs prie Viduržemio jūros. Stiebas stačias, daugiažiedis. Lapai linijiškai lancetiški, melsvai žali. Žiedai ant ilgų kotelių, tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai arba pilnaviduriai, įvairių spalvų (nebūna tik mėlynų), maloniai kvepiantys. Žydi nuo birželio—liepos mėnesio iki rudens šalnų.
Tikrasis gvazdikas pas mus auginamas kaip dvimetis augalas. Skirstomas į daugelį grupių, iš kurių populiariausios grenadiniai (Grenadin) ir Sabo (Chabaud).
Grenadiniai gvazdikai yra labiausiai paplitę. Jie atsparūs šalčiams, gausiai žydi, tinka gėlynams apsodinti ir puokštėms sudaryti.
Sėklos sėjamos gegužės—birželio mėnesį į inspektą arba dėžutes. Pirmą kartą daigai pikuojami 8 cm, antrą— 15—20 cm atstumu. Į numatytą vietą gėlyne daigai sodinami rugpjūčio pabaigoje 25—30 cm atstumu. Žiemai patartina nestorai pridengti eglišakėmis ir po jomis padėti nuodingose medžiagose išmirkytų grūdu. Daug žalos gvazdikams per žiemą padaro pelės ir kiškiai — jie juos nugraužia iki pat žemės.
Sabo gvazdikai mūsų klimato sąlygomis auginami kaip vienmečiai augalai, tačiau priklausomai nuo sėjos laiko (jei sėjami liepos—rūgpjūčio mėn.) jie gali žydėti ir tik antraisiais metais. Jų vegetacijos laikotarpis yra gana ilgas. Nuo sėjos iki pilno žydėjimo praeina 6—7 mėnesiai. Normaliai Sabo gvazdikai sėjami sausio—vasario mėnesį. Tuo laiku pasėti pradeda žydėti rugpjūčio mėnesi. Standartinei pikavimo dėžutei (30X50) apsėti užtenka 1 g sėklų. Tinkamiausia sėjimui žemė yra lengva velėninė arba inspektinė. Daiginama 16—18 °C temperatūroje. Sudygsta per 14 dienų. Pasėtas sėklas ir jaunus daigelius reikia laistyti saikingai. Kai tik pasirodo daigeliai, dėžutė statoma šviesioje, vėsioje (12 °C) vietoje. Kai daigeliai pradeda vienas kitą siekti, jie persodinami į kitą dėžute 4 cm atstumu. Žemė imama tokia pat, kaip sėjimui. Antrą karią daigeliai persodinami į inspektą 8 cm atstumu arba į atitinkamo dydžio vazonėlius, kurie taip pat laikomi inspektuose. Į numatytą vietą daigai sodinami gegužės viduryje 25—30 cm atstumu. Mėgsta lengvą, trąšią, pakankamai kalkingą, neutralios reakcijos (pH 7) dirvą ir saulėtą vietą. Šalnų nebijo.
Kad žydinčių augalų neišvartytų vėjas, juos reikia pririšti prie kuoliukų arba ištemptų vielų. Rudenį, kai lietingas oras, patariama gvazdikus pridengti polietilenine plėvele, nes nuo drėgmės pertekliaus sproginėja ir pūva pumpurai bei žiedai. Be to, labai svarbu išlaužyti prie pagrindinio pumpuro esančius šalutinius pumpurus. Tada išauga dideli, gražūs žiedai. Sabo gvazdikai yra labai jautrūs papildomam tręšimui. Jie nepakelia trąšų pertekliaus. Mineralines trąšas geriau naudoti skystas (laistyti). Dažnas tręšimas azoto trąšomis gvazdikus veikia neigiamai: žiedstiebiai pasidaro gležni, išlinksta ir nebeišlaiko žiedų. Vegetacijos metu į 1 m2 žemės galima įterpti ne daugiau kaip 50 g azoto trąšų.
Auginant Sabo gvazdikus sėklai, labai atidžiai reikia atrinkti sėklojus. Tinka lik pilnaviduriai, gerai išsivystę, sveiki kereliai. Apdulkinami dirbtinai. Dulkinti patariama rugpjūčio mėn., nes vėliau apdulkinti gvazdikai nespėja subrandinti sėklų. Sėklos subręsta per 2 mėnesius.
Sėklojų negalima tręšti azoto trąšomis, nes blogai išsivysto žiedadulkės. Iš mikroelementų sėklojams geriausiai tinka 0,05% boro rūgšties tirpalas. Juo palaistyti gvazdikai geriau apsivaisina ir greičiau subrandina sėklas.
Mūsų klimato sąlygomis Sabo gvazdikų sėklų įmanoma išsiauginti tik saulėtą vasarą arba specialiai įruoštame šiltnamyje. Paprastai šių gvazdikų sėklos gaunamos iš pietinių respublikų. Sabo gvazdikus galima dauginti ir ūgliais, kurie neblogai įsišaknija per 4—5 savaites. Dauginant ūgliais, kerelius rudenį reikia susodinti į šaltą, šviesų šiltnamį. Žiemą juos reikia papildomai apšviesti, nes, trūkstant šviesos, jie sunyksta. Šiurpiniai gvazdikai (D. barbatus) —20—50 cm aukščio, daugiamečiai, pas mus auginami kaip dvimečiai augalai. Stiebas plikas, šakotas. Lapai lancetiški, trumpakočiai, platūs. Žiedai balti, rožiniai, raudoni, purpuriniai, gelsvi, dažnai dryžuoti arba taškuoti, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai, susitelkę į tankų skydišką žiedyną. Žydi birželio-liepos mėnesiais.
Yra daug gražių, vertingų veislių, kurios skiriasi žiedų spalva ir aukščiu.
Šiurpiniai gvazdikai tinka klomboms, lysvelėms, bordiurams (žemaūgiai), balkonams apsodinti, grupėms sudaryti gazonuose, skinti ir auginti vazonuose.
Mėgsta atvirą, saulėtą, apsaugotą nuo vėjų vietą ir trąšią dirvą. Neblogai auga ir pusiau pavėsyje.
Dauginami sėklomis, kero dalijimu ir ūgliais. Sėklos sėjamos gegužės—birželio mėnesį į inspektą arba tiesiog į numatytą vietą; sudygsta per 6—8 dienas. Sėklos daigios 3 metus. Paaugę daigai pikuojami du kartus: pirmą kartą 3 cm, antrą—10 cm atstumu. Į numatytą vietą daigai iš inspekto sodinami rudenį arba pavasarį 25—35 cm atstumu.
Kero dalijimu ir ūgliais šiurpiniai gvazdikai paprastai dauginami tada, kai norima gauti vienos spalvos augalus masiniam sodinimui.